LithuanianEnglish (United Kingdom)German (Germany-Switzerland-Austria)

2012-ųjų eitynės

Get Adobe Flash player
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Vytenis Paulauskas - Homoseksualų eitynės – šventė, Kovo 11-osios eisena – „fašistų renginys“?
2011-09-20

hom

Žudynės Norvegijoje susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje. Imta ieškoti, kas galėtų būti potencialūs A.Breiviko pasekėjai Lietuvoje. Gvildenant šią temą nuolat per televiziją buvo rodoma per Kovo 11 d. šventę su Lietuvos valstybine vėliava žygiuojantys demonstrantai. Atseit žiūrėkite į nusikaltėlius – lietuviškuosius nacionalistus, fašistus, įsidėmėkite jų veidus ir juos nubauskite, kol jie dar nespėjo padaryti naujų nusikaltimų.

Iš to galima padaryti išvadą – žygiuoti su Lietuvos valstybine vėliava – nusikaltimas, švęsti Vasario 16 d., Kovo 11 d. šventes – nusikaltimas. Bet juk visa tai nusikaltimais buvo laikoma ir tada, kai buvome Tarybų Sąjungos sudėtyje! Taigi ėjome į Europos Sąjungą, o patekome ten pat, kur ir buvome, kur lietuvis buvo fašisto sinonimas.

Sakoma, kad A.Breivikas žudė žmones todėl, kad jis yra nacionalistas, protestuojantis prieš imigrantų antplūdį į Norvegiją. Tačiau žiniasklaidoje buvo skelbta, kad A.Breivikas yra homoseksualas. Tad galima pasakyti ir kitaip: homoseksualas, iškrypėlis žudė normalios orientacijos piliečius. Juk žudiko aukos buvo ne kokie nors imigrantai, bet bent jau dauguma jų norvegai.

Tačiau suprantama, kad apie tokią įvykių versiją negalima būtų net ir diskutuoti, nes Europos Sąjungoje homoseksualai faktiškai yra paskelbti šventaisiais, jiems visa visuomenė privalo pataikauti, jais žavėtis, imti iš jų pavyzdį. Juk neveltui pačiu aukščiausiu Europos Sąjungos lygiu Lietuva buvo prievartaujama surengti Lietuvoje homoseksualų eitynes. Visai kitoks požiūris buvo į eitynes per Kovo 11 d. šventę. Kone visuotinai jos buvo pasmerktas vadinant tai fašistuojančio elemento renginiu.

Iš žiniasklaidoje paskelbtų nuotraukų, padarytų po A.Breiviko suėmimo, iš jo veido išraiškos susidaro įspūdis, jog jis yra labai patenkintas tuo, ką padarė. Jis kažkam už kažką tokiu būdų atkeršijo. Kas tie jo skriaudėjai? Nebūtinai teismo metu jis pats teisingai įvardins savo poelgių priežastis. Tiksliau tai padaryti galėtų, manau, patyrę psichologai, aišku, jeigu jie būtų pakankamai objektyvūs.

Kaip suprasti šūkį: „Lietuva lietuviams“?

Bene svarbiausiu įrodymu, jog Lietuvoje atgimsta fašizmas, laikomas retkarčiais į viešumą išlendantis šūkis: „Lietuva lietuviams“. Atseit tai reiškia, jog norima visus kitataučius pastatyti prie sienos ir sušaudyti arba juos ištremti iš Lietuvos. Vis dėlto, manau, kad toks šūkio aiškinimas yra per daug primityvus iš esmės neteisingas.

Lietuviai yra tauta, gyvenanti Lietuvos valstybės teritorijoje ir kalbanti lietuvių kalba – toks būtų trumpas lietuvių apibrėžimas. Suprantama, kad jeigu lietuvis išvažiuos iš Lietuvos, jis liks lietuviu. Vis dėlto po kiek laiko jis pats arba jo palikuonys užmirš savo kalbą ir savo tautybę ir perims tautybę ir kalbą tos kitos šalies, kurioje jis gyvena. Savo ruožtu, jeigu į Lietuvą atvyks koks nors kitos tautos atstovas, jis išmoks lietuvių kalbą, ja kalbės ir jo palikuonys po tam tikro laiko taps lietuviais.

Būtent taip reikėtų suprasti šūkį: „Lietuva – lietuviams, Vokietija – vokiečiams, Prancūzija – prancūzams ir pan.“. Atvykėliai atvykti ir gyventi į kokią nors šalį gali, bet jie privalo integruotis į to krašto bendruomenę išmokdami jos kalbą, laikytis to krašto papročių, taisyklių ir pan.

Problemos susidaro tada, kai imigrantai, atvykę į svetimą šalį, imasi toje šalyje kurti savo tvarką ignoruodami tos šalies taisykles, įstatymus. Tuomet vietiniams gyventojams kyla visai logiškas klausimas – ko jūs čia atvykote? Jeigu jums nepatinka tvarka, esanti pas mus, važiuokite atgal į savo gimtą šalį ir tvarkykitės taip, kaip norite.

Vis dėlto turi jausti kaltę ir prisiimti atsakomybę už esamą blogą padėtį JAV ir kitos didžiosios Vakarų valstybės, kurios imasi savo nuožiūra įvedinėti pasaulinę tvarką per savo įsteigtas finansines institucijas – Tarptautinį valiutos fondą, Pasaulio banką ir kt., o taip pat ir kariniu būdu. JAV tiražuojami pasaulio sutvarkymo receptai visiems vienodi ir labai primityvūs – laisva (laukinė) rinka ir vakarietiška demokratija.

Diegiamas „skurdo valstybės“ modelis

Vakarietiška demokratija pasireiškia tuo, kad partijos stengiasi viena kitą kuo labiau apdrėbti purvu. Kieno purvo ištekliai būna didesni, tas ir laimi. Laisvosios rinkos ideologų nuomone, pati geriausia tvarka yra anarchija. Tuomet kiekvienas griebia, kiek tik gali pagriebti. Suprantama, kad tokiu atveju daugiausia tenka tam, kas yra stipriausias, įžūliausias. Todėl laisvojoje rinkoje visi turtai susikoncentruoja saujelės stipriųjų, turtingųjų – oligarchų rankose, o likusi visuomenės dalis beviltiškai nuskursta.

Už tai, kad atsilikusios trečiojo pasaulio valstybės įgyvendintų tokią „idealią“ tvarką pas save, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas suteikia paskolas, kurios atitenka tas šalis valdantiems oligarchams. Pastarieji dėl to dar labiau praturtėja, o didžiulė skolų našta užkraunama ant paprastų žmonių pečių, kurie dėl to dar labiau nuskursta.

Skurdas, nedarbas yra neišvengiami laisvos, nereguliuojamos rinkos palydovai. Suprantama, kad tie vargo slegiami paprasti žmonės, ieškodami geresnio gyvenimo, ima bėgti iš šalies. Tą geresnį gyvenimą jie randa JAV ir kitose kapitalistinėse Vakarų šalyse.

Iš atsilikusių skurdžių šalių žmonės masiškai važiuoja į išsivysčiusias valstybes, kurios yra susikūrusios gerovę sau. Imigrantai taip pat gauna tą gerovę, ja naudojasi. Savo ruožtu, jeigu jų yra daug, jie elgiasi ne pagal tos šalies, kurioje jie gyvena, papročius, bet laikosi savo taisyklių, kalba savo kalba, nes svetimą kalbą gerai išmokti ne visada net ir yra poreikis, jeigu aplinkui visi kalba jų gimtąja kalba.

Gali kilti klausimas – kodėl tos išsivysčiusios šalys sugebėjo gerovę susikurti sau, bet tos gerovės nepavyko sukurti toms šalims, kurios naudojosi jų siūlomais valstybės valdymo receptais? Taip yra todėl, kad gerovės valstybę sukurti įmanoma tik tuo atveju, jeigu valstybės pamatai konstruojami remiantis ne tik laisvosios rinkos, bet ir socialdemokratinėmis, socialistinėmis idėjomis. Europos šalys savo gerovę kūrė turėdamos labai arti esantį pavyzdį – Tarybų Sąjungą. Grynojo socializmo idėjos, atėjusios iš Tarybų Sąjungos ir susimaišiusios su Vakarų laisvosios rinkos idėjomis, davė gerą rezultatą ne tik Vakarų Europoje, bet ir JAV. Tuo tarpu JAV per TVF ir PB trečiojo pasaulio ir Rytų Europos buvusio socialistinio bloko šalims, tame skaičiuje ir Lietuvai, perša grynojo laukinio kapitalizmo modelį, kurio pagalba įmanoma sukurti ne gerovės, bet tik skurdo valstybes. Lietuvai kol kas imigrantų, ieškančių geresnio gyvenimo, antplūdis negresia. Mat Lietuva klusniai vykdė užsienio ekspertų nurodymus, raginančius kurti laukinį kapitalizmą ir todėl gerovės valstybės sukurti nesugebėjo.

Lietuva ir Lenkija

Vis dėlto Lietuva problemų su kitataučiais turi. Tie kitataučiai yra asmenys, save vadinantys lenkais. Šiuo atveju problemos su kitataučiais kyla ne dėl kokių nors ekonominių, bet dėl politinių priežasčių, kurias lemia sudėtingi šalių – kaimynių santykiai. Europarlamentaras V.Tomaševskis pasakė, kad integruotis turi ne jie, lenkai, bet lietuviai. Tai reikštų, kad Lietuvos lenkiškų rajonų lietuviai turi integruotis ne į Lietuvą, bet į Lenkiją.

Sprendžiant iš Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio pasisakymų, kurių oficiali Lenkijos valdžia nepaneigė, Lenkijos valstybė tuos Lietuvos lenkiškus rajonus laiko savo žemėmis, kurias laikinai okupavo lietuviai. Tad suprantami ir tikslai, kuriuos kelia Lenkijos valdžia – imtis atitinkamų priemonių, kad tie lietuvių „okupuoti“ kraštai būtų kultūriškai, kalbiniu požiūriu integruoti į Lenkiją, o vėliau per įvairias teisines priemones (pavyzdžiui, referendumus) juos atsiimti ir fiziškai. Pasak R.Sikorskio, jis neatvyks į Lietuvą tol, kol lietuviai neįvykdys lenkų ultimatyviai keliamų reikalavimų. Vis dėlto R.Sikorskis į Lietuvą atvyko. Tačiau jis atvyko į „savo“ teritoriją susitikti su savo tautiečiais lenkais (o iš tikrųjų su lietuviais – tuteišiais).

Matydami tokią aiškią ir Lietuvos atžvilgiu agresyvią Lenkijos valdžios politiką, labai drąsiai jaučiasi ir Lietuvos lenkiškų rajonų vadukai, kurie nepaiso Lietuvos įstatymų, ignoruoja Lietuvos teismų sprendimus. Juk jiems bijoti nėra ko – jų valdžia, kuri juos palaiko, yra Lenkijoje.

Suprantama, kad toks Lenkijos vadovų ir Lietuvos lenkiškų rajonų vadukų elgesys Lietuvos atžvilgiu negalėjo nesukelti pasipiktinimo Lietuvos visuomenės tarpe. Kol viskas vyko tyliai, Lietuvos vadovai daugybę kartų Lenkijos valdžiai buvo pasižadėję įvykdyti visus pastarosios keliamus reikalavimus. Laimei, Lietuvos Konstitucija to daryti neleidžia, ir pažadai liko neįvykdyti. Lietuvos integracija į Lenkiją papildant Lietuvos abėcėlę lenkiškomis raidėmis kol kas nevyksta.

Sakoma, jog Lietuvos kultūros ministerija jau paruošė projektą, kuriuo norima visus nepagrįstus lenkų norus patenkinti. Atseit kam erzinti savo strateginius partnerius – lenkus, juk tai tokia nereikšminga smulkmena – Lietuvos raidyno pakeitimas. O, be to, juk ir lenkai įstatymais leido Lenkijos lietuviams rašyti savo pavardes lietuviškai.

Niekas iš Lenkijos lietuvių savo pavardžių iš lenkiškų į lietuviškas keisti nesiruošia, tad ir sakoma, jog ir Lietuvoje bus taip pat. Tačiau jeigu lietuvis Lenkijoje pakeis savo pavardę į lietuvišką su specifinėmis lietuviškomis raidėmis, tai jis Lenkijoje faktiškai atsidurs už įstatymo ribų, nes Lenkijos kompiuterinė sistema tų pavardžių nesupras, nemokės jų perskaityti.

Kadangi Lietuvos valdžia Lenkijos lietuvių problemomis visai nesidomi ir jų interesų negina, šis įstatymas, leidžiantis pavardes rašyti lietuviškai, taip ir liko neveikiantis, nes jo įgyvendinimui nebuvo sukurtas mechanizmas.

Manau, kad visai kitokia situacija bus, jeigu analogiškas įstatymas, leidžiantis Lietuvos lenkams (tuteišiams) rašyti savo pavardes lenkiškai, būtų priimtas Lietuvoje. Lenkijos valdžia aktyviai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus. Todėl galima prognozuoti, kad, jausdami Lenkijos valdžios paramą, vietiniai Lietuvos „lenkai“, įgiję teisę savo pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis, organizuos lenkiškuose rajonuose masinį pavardžių keitimą, o po to spaus Lietuvos vyriausybę dėl tolimesnių veiksmų – kad visai Lietuvos kompiuterinė sistema būtų pritaikyta lenkiškai abėcėlei. Jeigu Lietuva tų reikalavimų neįvykdys, tai bus vėl skundžiamasi visais Europos Sąjungos lygiais apie pažeidžiamas lenkų teises Lietuvoje. Į lietuvišką abėcėlę integravus lenkiškas raides, tektų integruoti ir visų kitų ES šalių specifines raides. Sakoma, kad tokių raidžių būtų net du šimtai. Niekas nežinotų nei kaip visa tai parašyti, nei kaip perskaityti. Sukėlus tokį chaosą, sugriovus lietuvių kalbą būtų galima sunaikinti ir Lietuvos valstybę integruojant ją į Lenkiją ir įgyvendinus Lietuvos okupantų J.Pilsudskio ir L.Želigovskio svajones.

Didžiausias pasipriešinimas – iš savų kosmopolitų

Mano gimtajame Žąslių miestelyje (Kaišiadorių raj.) prieš keliasdešimt metų buvo nemažai žmonių, kurie kalbėjo tik lenkiškai. Nežinau, kodėl jie taip mylėjo tą lenkų kalbą. Galbūt jie save laikė bajorais, todėl nekentė „mužikiškos“ lietuvių kalbos, nes tikrais lenkais jie tarsi ir nebuvo.

Sako, kad panaši situacija buvo ir kitur, pavyzdžiui, Kėdainių rajone. Tačiau pokario metais tarybų valdžia, rūpindamasi švietimu Žąsliuose įsteigė vidurinę mokyklą, kurioje, suprantama, buvo mokoma tik lietuvių kalba. Lenkakalbiai senieji gyventojai po truputį išmirė, o jaunimas mokėsi lietuviškai, kalbėjo lietuviškai ir lenkų kalbą užmiršo. Tokiu būdu lenkiška dvasia iš Žąslių buvo išvaryta, manau, visiems laikams.

1996 metų pabaigoje Lietuvos švietimo ir mokslo ministru buvo paskirtas akademikas Zigmas Zinkevičius. Jis iškėlė du svarbiausius uždavinius – ugdyti gimtojo krašto patriotus ir skubiai sustabdyti lietuvių nutautinimą per mokyklas Pietryčių Lietuvoje, kur lietuvybė jau „kabojo ant plauko“.

Pietryčių Lietuvoje Z.Zinkevičiaus pastangomis buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, į kurias savo vaikus noriai leisdavo net ir lenkakalbiai gyventojai. Deja, tų mokyklų steigimu buvo labai nepatenkinti vietiniai vadukai, rajonų vadovai. Todėl Z.Zinkevičiui teko susidurti su didžiuliu pasipriešinimu.

Z.Zinkevičius savo 1998 metais išleistoje knygoje „Kaip aš buvau ministru“ rašo, jog jis buvo puolamas lenkų ekstremistų ir savųjų kosmopolitų, jam priešiškos Kuolio-Lukšienės grupuotės, kuri, pasak Z.Zinkevičiaus, laikėsi „iš esmės kosmopolitiškų ir nekrikščioniškų auklėjimo principų“. Spaudžiant tai grupuotei, naujai išrinktas prezidentas V.Adamkus, kuriuo patarėju tapo D.Kuolys, atstatydino Z.Zinkevičių iš ministro pareigų.

Juodasis švietimo periodas – prie V.Adamkaus

Po to prasidėjo juodas periodas Lietuvos švietimui, nes pagrindiniu švietimo reformos tikslu tapo mokyklų naikinimas. Įvedus mokinio krepšelį (tuo metu švietimo ir mokslo ministru buvo Artūro Paulausko partijos atstovas Algirdas Monkevičius), imta masiškai uždarinėti kaimo mokyklas. Rajonai lenktyniavo, kas daugiau uždarys mokyklų. Atseit kuo daugiau mokyklų uždaryta, tuo geriau politikai dirba.

A.Paleckis buvo tampomas po teismus už tai, kad jis pasakė, jog savi šaudė į savus. O kaip pavadinti procesą, kai savi naikina savo vaikų mokyklas? Kuo paaiškinti tokią šio mokyklų genocido organizatorių neapykantą savo tautai, jos ateičiai? Juk už tokią veiklą reikėtų juos teisti ir griežtai bausti. Deja, jie apdovanojami pagarba, aukštomis pareigomis, didžiuliais atlyginimais, apie kokius eilinis pilietis net nesvajoja. Tačiau tie savų, lietuviškų, mokyklų naikintojai lenkiškų mokyklų neuždarinėja, nes jie bijo Lenkijos valdžios. Savo tautos pykčio jie nebijo, nes tauta geraširdiška, jiems atleis, o štai užsienio valstybės – Lenkijos, pabarimų bijo.

Lietuvių tauta, kaip ir kiekviena tauta, turėjo savo parsidavėlių, išdavikų. Du iš jų – Jogaila ir J.Pilsudskis netgi sugebėjo tapti Lenkijos valstybės vadovais. Taigi Lietuvos šiukšlės tapo pirmaisiais Lenkijos asmenimis. Matyt, lenkai nieko geresnio iš savo tarpo nebijo rasti.

Netrūksta ir dabar parsidavėlių ir iš politikų, ir iš istorikų tarpo. Pasigirdo gandų, kad Lietuvos istoriją norima pavesti parašyti kokiam nors užsieniečiui, kuris apie Lietuvą nieko nežino. Atseit tuomet Lietuvos istorija būtų objektyvesnė negu parašyta lietuvių. Laimei, kol kas neturima pinigų tai užduočiai atlikti. Mat joks užsienietis, negavęs bent kelių milijonų litų, nenorės tos istorijos rašyti.

Kalbama, kad ir Lietuvos gramatika jau atgyveno, neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, todėl ją atseit reikia reformuoti, modernizuoti, renovuoti, optimizuoti. Suprantama, tai padaryti irgi norima pavesti užsieniečiui, kuris lietuviškai net ir kalbėti nelabai moka. O štai ministras pirmininkas A.Kubilius savo vyriausybės klerką už 40 tūkstančių litų komandiravo į Naująją Zelandiją pasisemti patirties kaip valdyti valstybę.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos valdžia Lietuvoje sukūrė laukinės rinkos ekonomiką pagal dviejų šimtų metų senumo modelį. Dabar gi, matyt, A.Kubilius valdys valstybę pagal Naujosios Zelandijos aborigenų akmens amžiaus pavyzdžius.

http://www.komentaras.lt

 

2011-ųjų eitynės

Get Adobe Flash player

Spausk "Patinka"

Reklaminis skydelis



© 2012 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos. El. p. info@tautiniscentras.lt, tel. (8 652) 366 30