LithuanianEnglish (United Kingdom)German (Germany-Switzerland-Austria)

2012-ųjų eitynės

Get Adobe Flash player
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Edmundas Girskis - Baubsime tol, kol mus išgirsite!
2012-02-21
girskis-378x270

Šis straipsnis skirtas visiems tiems, kurie jaučia pasipiktinimą vis gausėjančiais tautinio jaunimo ir patriotų, kuriuos jūs visada „įkalinate“ kabutėse, eisenomis ir renginiais. Esu vienas iš tų, kurie ten dalyvauja, ir visada prisidedu prie jų organizavimo. Straipsnį, šį kartą, rašau ne savo draugams ir bendraminčiams, jis skirtas tiems, kurie prisideda prie mūsų renginių nušvietimo, ir tiems, kurie tuo nušvietimu yra formuojami.

  

Prieš keletą dienų mes rengėme gražią šventę Kaune, galinga eisena paminėjome mums svarbią Vasario 16-osios datą. Mūsų rengtoje eisenoje, įvairiais skaičiavimais, dalyvavo apie 600 žmonių. Po renginio, tradiciškai, pasipylė lavina siūlymų ir reikalavimų uždrausti tokius renginius. Visur skamba tie patys argumentai apie tai, kaip Lietuvos karaimai turi reaguoti į šūkį „Lietuva - lietuviams“, kaip Adomas Mickevičius garbino Lietuvą rašydamas lenkiškai, kaip mes neatitinkame demokratiškos ir laisvos visuomenės standartų, todėl turėtumėme būti išstumti iš viešosios erdvės. Viską vainikuoja pagrindinė mintis – tokiose eisenose dalyvauja buki ir kraujo ištroškę Hitlerio garbintojai. Šimtai, o kartais ir tūkstančiai jų.

  

Stebėdamas visą šitą melą, matydamas kaip pučiami burbulai, kaip išgalvojami užpuolimai, ir viso pasaulio nuodėmės kraunamos ant mūsų galvų, aš kartais pagaunu save galvojant lyg Mao Dzedunas – darykite tai dar smarkiau! Nes kuo blogiau – tuo geriau! Kuo labiau ant mūsų puola, kuo daugiau šmeižia ir meluoja, kuo labiau stengiasi mus išstumti, tuo mūsų gretos didėja, judėjimas stiprėja. Kodėl taip vyksta?

  

Taip yra, nes visi mūsų oponentai daro vieną didelę klaidą – jie neišklauso žmonių, kurie deklaruoja tokias pažiūras. Ar jūs esate pastebėję, kad niekada niekas nekalbina ir nesistengia parodyti organizatorių ir dalyvių nuomonės vienu ar kitu klausimu, neklausia ką reiškia mūsų šūkiai ir vėliavos? Ar pastebėjote, kaip visada už mus pasisako įvairūs „ekspertai“, kurie dedasi tai žinantys geriau už mus pačius? Argi jums nekrinta į akis, kokie iškarpyti ir iš konteksto ištraukti organizatorių ir eisenų dalyvių komentarai publikuojami didžiojoje žiniasklaidoje? Negi niekam iš tikro nerūpi tiesa, kokia ji bebūtų, o pagrindinis noras tėra kuo greičiau sutrinti šią augančią jėgą?

    

Galbūt mūsų šūkiai yra dviprasmiški, tačiau niekas niekada mūsų neklausia, ką jais norime pasakyti. Gal mūsų pusėje ir yra per daug kariškų kelnių, kaustytų batų ir rėkiančių gerklių – bet ar ne apie jaunus žmones mes kalbame? Galbūt mes per mažai praleidžiame laiko bibliotekose ar bažnyčioje, kaip reikalautų mūsų nešamose transparantuose vaizduojami žmonės, tačiau ar ne tokie žmonės visada ir buvo Lietuvos ramstis sunkiausiomis jos valandomis? Tiems, kurie vis dar galvoja, kad Lietuvos ginti stotų televizijos žvaigždės, o vos gavę signalą, iš harvardų parlėktų visi ten studijuojantys lietuvaičiai, patariu pasidomėti mūsų šalies istorija. Tačiau, kol mūsų šaliai dar negraso joks akivaizdus agresorius, šią temą palikime kitam straipsniui.

  

Pakalbėkime apie tai, kodėl, nepaisant didžiulės propagandos kampanijos prieš tautininkus, mūsų gretos vis auga? Parodykite man dar nors vieną politinę jėgą, kuri sugebėtų sušaukti porą tūkstančių jaunų žmonių tam, kad jie savo lėšomis suvažiuotų iš visos Lietuvos ne sudalyvauti kokios nors kvazipartijos užpirktame suvažiavime, o tiesiog pražygiuoti eisenoje, po ko jie dar kelis mėnesius viešojoje erdvėje maišomi su purvais. Atsakymas aiškus –  kitos tokios, vien idėja gyvos ir jaunos žmonių grupės Lietuvoje nėra. Todėl kiekvienam oponentui reiktų pabandyti atsakyti į klausimą – kodėl jie tai daro – užuot ieškojus būdų, kaip šį reiškinį sunaikinti.

  

Mūsų žiniasklaida, sugeba padaryti „herojais“ savo vaikus nuskandinusias motinas, ieškant siaubingose jų asmenybėse „krislo žmogiškumo“, tačiau kelių tūkstančių jaunų žmonių savanoriškas žygiavimas miesto gatvėse tikriausiai niekada nebus bandomas tyrinėti ir nušviesti „iš vidaus“... Penkiasdešimt lietuviškų homoseksualistų, pastiprinti poros šimtų užsienio desanto pražygiavo Vilniuje prieš pusantrų metų – jiems buvo atviros visos durys į žiniasklaidos kanalus, televiziją ir t.t. O čia mes matome kelis šimtus kartų daugiau jaunų žmonių, ir nieko kito negirdime, kaip tik „naciai, fašistai, nori žudyti“ ir t.t. Ir taip kalba tie, kurie skelbiasi nešantys tolerancijos ir įvairovės vėliavas...

  

Jeigu aš pasakyčiau, kad „visi čigonai - vagys“, būčiau visuotinai pasmerktas, nes negali būti, kad visi iki paskutinio šios tautybės gyventojų yra kriminaliniai elementai. Visi esame girdėję apie kažkur gyvenantį čigoną verslininką, ar tą nelaimėlę, kuri norėtų dirbti, bet jos niekur nepriima dėl jos tautybės. Nors čigonų taboras ir tapęs narkotikų platinimo centru, visgi galima sutikti, jog visos tautos galima ir nesmerkti, nes ten yra žmonių, kurie savo darbais ir doru gyvenimu užsitarnavo pagarbą.

  

Tačiau kai žygiuoja tūkstantis jaunų žmonių, niekas niekada jų minioje neieško išsilavinusių ir pavyzdingai gyvenančių asmenų – visada priešingai, ieškoma padugnių. Pas mus jų, kaip ir visur, yra. Tačiau priešingai nei kitos grupės, dėl ant visos didelės minios jaunų žmonių grupės dedamas stereotipas – „neonaciai“ (ir dedamas, kas juokingiausia, tų, kurie kovoja su stereotipais visuomenėje).

  

Neklauskite, ką mes norime pasakyti, kalbėkite už mus, kvieskitės užsienio ekspertus, kad jie įvertintų ir pasmerktų mūsų transparantus ir lozungus, susirūpinusiais veidais kalbėkite per televiziją, juodinkite ir pilkite pamazgas, o mes – kaip žygiavome taip ir žygiuosime. Tik kasmet – vis gausiau. Ir mes šauksime tol, kol jūs mus išklausysite. Ir tai ne vien Lietuvos, o visos Europos tendencija, kurios jūs ilgainiui nebegalėsite ignoruoti.

  

Jūs piktinatės, kad mes „uzurpavome“ patriotizmo sąvoką. O kas mums belieka, kai jūs pasisavinote tokius teminus kaip „tolerancija“, „demokratija“, „pakantumas“ ir t.t. Vos pasibaigė mūsų renginys, kuriam mes turėjome visus leidimus, kuris vyko be menkiausio incidento, ir kuriam policijos pareigūnai neturėjo nė mažiausių priekaištų - tuoj pasipylė isteriški straipsniai su teiginiais, jog tokios eisenos nesuderinamos su demokratija ir žmogaus teisėmis (tarp kurių, leiskite priminti, svarbią vietą užima laisvo žodžio teisė), todėl tokius renginius reikia... uždrausti.

   

Ar jūs bent suvokiate, kokius nesuderinamus teiginius sukišate į vieną sakinį? Uždrausti ir išstumti iš visuomenės grupę jaunų žmonių, nes jūsų supratimu, jie neatitinka demokratiškos visuomenės apibrėžimo... Kol patys diskredituosite ir negerbsite šios sąvokos, nesitikėkite, jog ją gerbsime mes. Ateistai išdidžiai kalba, jog jie netiki Dievu, nes jo nėra matę. Tai, kaip jūs galite tikėtis, jog mes būsime demokratijos gynėjai, jeigu visi aplinkui tik ir trokšta, jog mūsų nebūtų – demokratijos Lietuvoje mes savo akimis dar nesame regėję.

   

Atskleisiu mažą paslaptį ir nutekinsiu informaciją iš „mūsų pusės“. Mums jau seniai aišku, kad didžiausią įtaką mūsų judėjimo augimui daro ne kryptingas darbas ta linkme, tačiau mūsų oponentų pilamas melas, pamazgos ir juodinimas.

   

Mes niekada neturėjome ir greičiausiai niekada neturėsime didelių pinigų savo idėjų sklaidai, renginių reklamai. Tačiau kodėl mūsų gretos ir žinomumas kasdien didėja (kiekybiniu požiūriu), o renginiuose dalyvauja vis daugiau žmonių? Ar jūs pagalvojote, kaip mes pritraukiame tuos tūkstančius, kurie ateina į mūsų organizuojamas eisenas? O atsakymas paprastas – tuos žmones į mūsų pusę stumiate jūs!

  

Niekas mūsų neprileidžia prie didžiųjų žiniasklaidos kanalų, nesuteikia mums progos pasisakyti, bet kasdieną pila pamazgas ant mūsų galvų. Suveikia paprastas dalykas – jauni žmonės supranta, kad vyksta neteisybė, kad yra meluojama. Tada, neturint didelių išteklių, prasideda „partizaninis marketingas“. Kiekvienas jaunuolis, besimokantis vidurinėje ar aukštojoje, per žiniasklaidą pristatytas kaip bukas smurtautojas, kitais metais pasikvies ir savo draugus.

Kiekvieni tėvai, kurių vaikas buvo įžeistas, patys dalyvaus eisenoje, o savo draugams pasakos, kokias nesąmones rašo žiniasklaida. Pasipriešinimo idėja sklinda pačiu paprasčiausiu ir primityviausiu būdu, o tam tik padeda mūsų oponentai, kasdien rėkiantys „fašistai, naciai, lauk juos!“. Ir kad žodžiuose yra grūdas tiesos, jūs pamatysite Kovo 11-ąją Vilniuje, kai miestą sudrebins, kaip tikimasi, jau kelių tūkstančių žmonių minia. Kas juos paskatino atvykti? Kodėl jie nedalyvavo eisenose prieš šešis metus, kodėl nedalyvavo garsiaisiais 2008-aisiais? O dabar jie čia, ir skanduoja „Lietuva – lietuviams“. Ačiū tau, sistema, kad šiuos žmones atvedei pas mus!

  

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga šių metų vasarą organizavo puikiai pavykusią stovyklą „Mūsų šaknys - baltai“. Prasidėjusi oponentų isterija peržengė visas padorumo ir sveiko proto ribas. Mes buvome apkaltinti neva kurstantys etninę neapykantą sudėtingame Šalčininkų rajone, nuvykę skriausti vietinių lenkakalbių ir t.t. Leiskite jums papasakoti, kaip viskas vyko iš tiesų.

 

Nuvykome į tą gražų, tačiau įtampos pilną kraštą su taikia jaunimo stovyklos vizija. Kultūrine dykuma paverstam miesteliui atvežėme muzikantų, tautodailininkų, istorijos klubų, žaidimų, paskaitų ir daug kitos veiklos. Trečdalis stovyklos dalyvių buvo vietiniai, etninėje savastyje pasimetę jaunuoliai, nelietuviškomis (tačiau dažnas akivaizdžiai baltiškos kilmės) pavardėmis. Siūlėme jiems taikią sugyvenimo viziją: esame nutolę vieni nuo kitų, tačiau mus vienija vienas dalykas – mes visi esame baltų palikuonys, gyvename baltiškame krašte – labai gražiai pavadintame miestelyje Dieveniškės. Gilinkimės į baltų kultūrą, nes tai mus visus neabejotinai vienija.

  

Prasidėjusi žurnalistų išpūsta isterija iš pradžių kiek baugino vietinius gyventojus, tačiau stovykla praėjo be jokių nesklandumų, savaitės pabaigoje, stovyklos uždarymo iškilmėse, jau buvo galima išgirsti daugybę nelabai sklandžia lietuvių kalba reiškiamų pasipiktinimų apie melą, rodomą žiniasklaidos. Netikite? Tai kodėl visi skundai ir piktinimaisi buvo girdimi iš visur, tačiau ne iš vietinių gyventojų, ne iš stovyklos dalyvių ar jų artimųjų? Nuvykite ten, susiraskite mus mačiusių jaunuolių ir pakalbinkite. Rasite besiskundžiančius – turėsite puikų ir neatremiamą ginklą prieš mus. Kol kas jūs turite tik melą.

  

O štai kas vyko po stovyklos – įvairūs aukštas pareigas užimantys žmonės, karininkai, kitų organizacijų atstovai pasipiktino ir padėjo mums gintis, surengėme pakankamai aukšto lygio informacinę kampaniją prieš šmeižtą. Prieš penketą metų dauguma mūsų laisvalaikius leisdavo parkuose ir koncertuose, o šiandien mes - jau Seimo konferencijų salėje, ir pulkui tų pačių žurnalistų pasakojame kaip jie mus apšmeižė. Kas šioje istorijoje laimėtojas, kai visas Šalčininkų rajono miestelis žino, jog nacionalistai yra geri, o žiniasklaida juos puola be reikalo, ir kai mes visi, nusivalę dulkes nuo „kerzų“ žygiuojame į Seimo širdį, nes ten jau mūsų laukia dešimtys kamerų? Atsakymas, manau, aiškus...

 

Tai tik vienas iš žymesnių paskutinių dienų skandalų, kurie kuria norą priešintis melui ir neteisybei, o tai, jaunam ir maištingam žmogui – viliojanti perspektyva. Tai augina mūsų gretas daug sparčiau, negu bet kokie senamadiški plėtros būdai, ko mes jau seniai nebedarome (lankstinukų, plakatų ir panašios informacijos platinimas ir t.t.). Mūsų gretos auga, mums patiems dedant labai mažai pastangų, viską atlieka melo ir šmeižto aparatas, sukeliantis natūralų pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Ir daugės mūsų tol, kol vieną dieną situacijos nebesukontroliuosime nei „Jūs“, nei „Mes“. Kas dėl to bus kaltas, sunku pasakyti. Tačiau aišku čia viena – tada bus prisimintas kiekvienas, juodinęs, melavęs, šmeižęs ir pylęs purvą ant šio jaunimo. Šiurpokas scenarijus? Tai gal pabandykime to išvengti ir pradėkime kalbėtis lietuviškai, o ne jūsiške neapykantos ir šmeižto kalba?


 

2011-ųjų eitynės

Get Adobe Flash player

Spausk "Patinka"

Reklaminis skydelis



© 2012 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos. El. p. info@tautiniscentras.lt, tel. (8 652) 366 30