LithuanianEnglish (United Kingdom)German (Germany-Switzerland-Austria)

2012-ųjų eitynės

Get Adobe Flash player
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Dr. Leonas Milčius - Argi gali būti nuobodu kalbėti apie meilę Tėvynei?
2012-03-05
leonas-milcius

Įvairiai šis laikmetis apibudinamas. Vieni kalba, kad esame naujų technologijų, globalinės informacijos laiko vaikai, kurie ne tik gali žinoti apie visus viską, bet beveik jau ir žino. Kiti sako, kad jau esame labai netoli nuo persisotinusios informacijos laiko, kai atskiros detalės, praeitis tampa neįdomi. Ir, jeigu dar kas domina bei traukia, tai tik dideli pinigai, didelė valdžia ir didelis pasitenkinimas.

Ne, ne meile, apie kurią mes, vyresnieji, buvome įpratę kalbėti, skaityti, manyti. Dabar, pagal kai kuriuos viešojo elito subjektus, meile suprantama jau tik fizinis artumas, jo galutinės akimirkos, netgi daug dėmesio ir reikšmės neteikiant žmogaus lyčiai. Kas bus vėliau, ko dar sieksime, apie tai negalvojama.

  

Taigi, lyg ir atpuola reikalas kalbėti apie vaikų meilę tėvams ir atvirkščiai, apie meilę gimtam kaimui arba miestui, meilę žemei, gamtai, savo tautai, kultūrai, praeičiai, meilę Tėvynei. Modernaus liberalizmo nuomone, visos šios neapčiuopiamos, piniginės naudos neatnešančios vertybės  yra senamadiškos  ir veda tik į provincialumą, asmenybių skurdinimą, kai tuo tarpu prieš akis yra visas pasaulis, su visais jo malonumais. Tik imk, ragauk, pažink ir maudykis jo šiltose begėdystės bangose. Jeigu kada nors ir ne to prisiragausi, tai čia pasirinkimo, rizikos laisvė. Pasakys, kad tam subjektui, tautai ar valstybei truputį nepasisekė, bet dėl to pasaulis nesugriuvo. Na, kol kas nesugriuvo.

    

Neseniai teko vartyti 1990 m. išleistą antrąjį fotografuotą "Lietuvos albumą". Nustebau, jame pamatęs šimtus anų laikų pačių šviesiausių, istorinių Lietuvos žmonių nuotraukas, perskaitęs jų gyvenimų aprašymus. 1990 metais mes neatėjome į tuščia lauką, nes dar iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos šviesuoliai mums sukrovė labai turtingus mokslo, tautiškos kultūros, demokratijos klodus. Tik kol kas mes juos per menkai pažįstame ir mažai naudojame. Vis eikvojame bergždžiai savo jėgas, bandome atsirasti tai, kas jau buvo atrasta. O reikia tiek nedaug - pažint praeitį, į ją remtis ir tik tada siekti naujo.

   

Kaip kas dabar sako, kad tautine tematika nereikia rašyti, nes geriau už tai, kas yra parašyta, jau neparašyti. Bet tai neteisinga. Meilę Tėvynei taip pat reikia kurstyti, reikia apie ją rašyti, kalbėti. Netgi reikia mokytis mylėti Tėvynę. Juk statyti, kurti Lietuvos be meilės savo tautai, istorijai, tradicijoms negalima. Kaip dirbti Lietuvai reikia kiekvieną dieną, taip ir ją mylėti reikia nuolatos. Mylėti jai žydint ir negandų vėjams pučiant, mylėti  pergalės ir netekimo laike. Tada netgi dar labiau.

  

Jau ir Lietuvoje, netgi pritariant kaip kuriems Seimo nariams, savo šaknis bando leisti Europos federalistų sąjunga, kurios tikslas- iš valstybių išmušti tautinį pagrindą, meilę savo tautai, savo kalbai, savo kultūrai ir tradicijoms, nes, būk tai, visa tai ir yra visų nelaimių, karų ir nesutarimų pasaulyje pagrindinė priežastis. Bet tik visiškai aklas gali nematyti, kas už tokios marškos slepiasi, kas ruošia sau dirvą ne tik finansinei, bet jau ir viska apimančiai pasaulinei hegemonijai, globalizacijai. Tik kaip nebūti didelėms upėms be mažų upelių, taip nebūti ir kažkokiai pasaulinei visuomenei be atskirų tautų. Kaip visos upės veržiasi pratekėti pro bet kokias užtvankas, taip ir tautos bet kuria kaina siekė ir sieks išlaikyti savo tautiškumą. Karai ir nelaimės kyla tik tada, kai kažkas bando šią teisę atimti iš kitų, ją išskirtinai paliekant tik sau.

   

Tik prieš nepilną mėnesį įvairiai, bet gražiai paminėjom  Vasario 16-osios Akto paskelbimo 94-ąsias metines. Spalvota ir veržli tautinio jaunimo surengta eisena Kaune priminė Sąjūdžio laikus, kai gatvėse plaikstėsi šimtai mūsų trispalvių vėliavų ir buvo dainuojamos patriotinės dainos. Juk gerai, kad jaunimas taip drąsiai neša savo valstybės vėliavas, dainuoja savo tautos dainas. Atėjus laikui ginti Tėvynę, tikrai ją gina ne bailiai.

   

Tik ir vėl. Aplink eiseną zujo ryškus svetimtautis, kurio siekius nebuvo sunku atspėti – kaip nors rinkti provokuojančią ir eiseną žeminančią medžiagą. Na tai ir kas, kad tokios nerado, bet  už tai kūrybiškai sukūrė ir paskleidė savo aplinkos įtakingiems veikėjams, kurie netruko ja pasinaudoti politiniams siekiams, demaršui prieš Lietuvą, reikalaujant, kad tokių eisenų daugiau nebūtų. Ką gi, ar tai nėra plačiai užgriebianti „šluotelė“, nušluojanti tiesų kelią eurofederalizmo atėjimui į Lietuvą? Gaila, labai gaila, ir kaip signataras tiesiog nusivyliau, kad šiai „šluotai“ palaikyti rado reikalą netgi kai kurie mūsų aukšti politikai.

   

Tie, kurie šiandien sėdi aukštose politikos, valstybės valdymo institucijų, žiniasklaidos kėdėse, turėtų prisiminti 1989-1990-ųjų metų Sąjūdžio eisenas, jo rengtus mintingus ir ten sakytas kalbas, dainuotas dainas. Ar jose iš širdies gelmių atgimęs tautiškumas, patriotiškumas ir meilę savo kraštui sutraukė ir nubloškė 50-ties metų kausčiusias okupacines grandines, atvedė į Kovo 11-ąją? Argi ne meilę jau atkovotai Laisvei leido išlaikyti ekonominės blokados šaltį, Sausio 13-osios agresiją ir visus kitus išbandymus? Kaip kiekviena tauta gali būti ori, gerbiama ir saugi tik savo valstybėje, taip ir žmogus – nejausdamas meilės savo kraštui, yra silpnas, pažeidžiamas ir labai greitai sugeriamas svetimųjų.

 

22-ą kartą švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę – Kovo 11-ąją.  Kaip ir anksčiau Seime tradiciškai kalbės jo vadovybės parinkti kalbėtojai, Nepriklausomybės aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos, vieni žmonės keletą valandų galės pašurmuliuoti Pirmuose Seimo rūmuose, kiti tuo pačiu metu Katedros aikštėje pasiklausyti pučiamųjų orkestrų koncerto. Štai beveik ir viskas. Geriau negu nieko, geriau. Bet argi to ir užtenka? O kur tikrai nuoširdi ir šilta masinė žmonių šventė? Kodėl tik orkestras žygiuos Gedimino prospekte? Kodėl ne visi žmonės, Seimo ir Vyriausybės nariai? Juk Sąjūdžio laikais nebuvo vengiama dainuoti ir džiaugtis kartu.

    

Neseniai naujienų portalas DELFI savo skaitytojų klausė – Kas turėtų vykti Kovo 11-ąja, kad ateitumėte švęsti kartu su visais? Daugiausia pasisakė už vakaronę su dainomis prie laužų, kiti gero koncerto, karnavalo, eitynių. Tad kodėl gi nepabandyti naujų šventės formų, kai gera pradžia jau yra. Tik vėl, matyt, su baime ir įtarumu bus žvelgiama į jaunimo parodytą iniciatyvą surengti tautišką eiseną mūsų sostinėje Vilniuje. Betgi tai gerai. Gerai, kad dar yra jaunimo norinčio viešai švęsti Kovo 11-ąją. Tik reikia švęsti kartu su visais, pagal mūsų Himno žodžius – „vienybė težydi“. Tada gal ne tik dainos, bet ir šūkiai, plakatai būtų visiems priimtini, o piktavaliai svetimtaučiai mūsų švenčių galėtų tik pavydėti. Gal kada nors taip ir bus. O šiuo metu, nežiūrint, kaip ir kas sugebėsime švęsti, sugebėkime džiaugtis atkurta savo Nepriklausoma valstybe.

  

Tad visiems linkiu – pačios gražiausios, pačios šviesiausios ir iškilmingiausios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos šventės!

  

Ir kas bebūtų - nevenkime kalbėti apie meilę Tėvynei, o dar labiau kiekvieną akimirką bet kokiose aplinkybėse ją mylėti.


  

Raudondvaris, 2012-03-05

Dr. Leonas Milčius yra Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras

 

2011-ųjų eitynės

Get Adobe Flash player

Spausk "Patinka"

Reklaminis skydelis



© 2012 Lietuvių Tautinis Centras | Visos teisės saugomos. El. p. info@tautiniscentras.lt, tel. (8 652) 366 30